Venesuela

Venesuelos Bolivaro Respublika (Venesuela) – valstybė Pietų Amerikos šiaurinėje pakrantėje. Ribojasi su Gajana rytuose, Brazilija pietuose, Kolumbija vakaruose, Karibų jūra bei Atlanto vandenynu šiaurėje. Venesuela pasižymi didele gamtine įvairove, yra vertinama kaip viena iš didžiausią biologinę įvairovę turinčių šalių pasaulyje.

Venesuela buvo kolonizuota Ispanijos 1522 m., beveik po trijų šimtų metų (1821 m.) paskelbė nepriklausomybę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tapo demokratine respublika, tačiau neišvengė politinių krizių. Nuo 1998 m. šalies prezidento pareigas eina Hugas Čavesas, pradėjęs Bolivaro revoliucija vadinamą socialinį judėjimą, kuriuo siekiama didinti šalies ekonominę nepriklausomybę, mažinti socialinę nelygybę ir panaikinti korupciją.

XX a. šalyje atradus naftą, Venesuela tapo viena iš didžiųjų jos eksportuotojų, iš šio išteklio gaunamos pajamos sudaro apie penktadalį BVP. Manoma, kad Venesuelos naftos rezervai yra vieni didžiausių pasaulyje. Kitos svarbios ūkio šakos yra gamyba (plieno, aliuminio, tekstilės) bei žemės ūkis.

 

Geografija

Venesuela įsikūrusi Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėje. Kranto linijos ilgis ~2800 km. Linija vingiuota, gausų įlankų (Venesuelos), pusiasalių (Guachiros, Parijos, Paraguanos). Vakarinėje pakrantėje įsiterpia lagūninis Marakaibo ežeras. Šaliai priklauso keletas nedidelių salų Karibų jūroje (Margarita, Las Aveso salynas, Blankilija, La Tortuga, Los Rokesas ir kt.).

Šalyje yra pagrindinės trys geografinės zonos: Andai, Orinoko žemuma ir Gvianos plokščiakalnis. Venesueloje yra palyginti neaukštas Andų kalnų grandinės šiaurinis pakraštys. Viršūnės neaukštos, vulkanizmas nebevyksta. Anduose yra aukščiausia šalies vieta – Bolivaro viršukalnė (4981 m). Andai driekiasi šiauriniu šalies pakraščiu, iki pat Orinoko deltos. Toliau į pietus driekiasi Orinoko žemuma, vadinama Los Llanos. Už Orinoko upės iškyla senovinis Gvianos plokščiakalnis (aukštis iki 3014 m, Neblina) su aukštais izoliuotais stalkalniais tepui.

Beveik visos didesnės šalies upės priklauso Orinoko upės, tekančios šalies centrine dalimi, baseinui (Apūrė, Arauka, Karoni, Meta, Kaura). Rytinis šalies pakraštys priklauso Esekibo baseinui (svarbiausia upė – Kujunis), pietinis –Amazonės baseinui (Kasikjarė), šiaurėje – Karibų jūros baseinui. Gvianos plokščiakalnio upėse gausu krioklių, tame tarpe ir aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys. Šalies šiaurėje yra nemažas Valensijos ežeras, o Karoni slėnyje sudarytas didelis Guri tvenkinys.

 

Gamta

Venesuela pasižymi labai didele gamtine įvairove, endeminių gyvūnų ir augalų rūšių gausa. Iš viso šalyje aptinkama virš 16 500 augalų, 327 žinduolių, 1348 paukščių, 567 varliagyvių ir roplių, 1855 žuvų rūšis.

Venesuela skirstoma į 10 gamtinių regionų. Pakrantėje, Orinoko deltoje veši mangrovių sąžalynai, toliau link žemyno – kietalapių augalų krūmynai. Orinoko žemumoje plyti savanų plotai, toliau pietuose – Amazonijos džiunglės. Gvianos plokščiakalnyje, Andų šlaituose – rūko miškai, aukštikalnėse – paramai (milžiniškų sukulentų plotai).

Miškai šalyje užima 52 % teritorijos, tačiau jų nykimas yra vienas sparčiausių Pietų Amerikoje (lyginant su 1990 m., jų plotai iki 2010 m. sumažėjo 11 %).[4] Pagrindinės to priežastys yra medienos gavyba, kalnakasyba, kelių plėtra, naftosišgavimas.

Iš viso šalyje yra 43 nacionaliniai parkai, kelios dešimtys kito tipo saugomų teritorijų.[6] Kanaimos nacionalinis parkas yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

 

Klimatas

Venesuela patenka į subekvatorinę klimato juostą, šalyje vyrauja tropinis klimatas. Lygumose orai būna drėgni ir karšti, vidutinė mėnesio temperatūra svyruoja tarp 25-29 °C, kritulių nuo 280 mm šiaurės vakaruose iki 2000-3000 mm Orinoko aukštupyje ir Meridos Kordiljeros šiauriniame šlaite. Andų aukštikalnėse vėsiau (9-25 °C), pasitaiko sniego. Sausesnis periodas trunka nuo lapkričio iki balandžio.

 

Ekonomika

Venesuela yra ketvirta pagal dydį ekonomika (pagal BVP (PPP)) Lotynų Amerikoje, po Brazilijos, Meksikos ir Argentinos. Pagrindinė ūkio šaka yra naftos gavyba, jos perdirbimas eksportui bei vidaus vartojimui. Pagrindiniai prekybos partneriai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija, Nyderlandai, Meksika, Ekvadoras, Brazilija.

 

Demografija

Venesuelos gyventojų surašymai nepateikia duomenų apie etninę sudėtį, todėl galimi tik apytiksliai apskaičiavimai. Apie 70 % gyventojų yra metisai ir apie 20 % yra nemaišyti baltieji, daugiausiai ispanų, italų, portugalų ir vokiečių palikuonys. Tik apie 5 % Venesuelos populiacijos sudaro vietiniai.[8] Valstybinė kalba yra ispanų, bet šalyje dar kalbama 31 vietine kalba, tarp jų gvachiro (Guajiro), pemono (Pemón), varao (Warao) ir kitos.

Maždaug 85 % Venesuelos populiacijos gyvena šiaurinėje šalies dalyje esančiose miestų teritorijose. 73 % gyvena mažesniu nei 100 km atstumu nuo pakrantės[9]. Nors didžioji Venesuelos ploto dalis yra į pietus nuo Orinoko upės, ten gyvena tik 5 % populiacijos.

Pasiskirstymas pagal religiją:

  • Romos katalikai – 96 %
  • protestantai – 2 %
  • kiti – 2 %.

Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. apskaičiavimai): 73,61 metų (70,54 vyrams, 76,83 moterims).

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2001 m. apsk.): 93 % (93,3 % vyrams 92,7 % moterims)

Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.):

  • 0-14 metų: 30,5 % (4 157 194 berniukų ir 4 022 595 mergaičių)
  • 15-64 metų: 64,3 % (8 480 872 vyrų ir 8 754 620 moterų)
  • virš 65 metų: 5,2 % (620 657 vyrų ir 778 905 moterų)

Didžiausi miestai (2005 m. apskaičiavimai):

  1. Karakasas (Caracas) – 3 276 000 gyventojų
  2. Marakaibas (Maracaibo) – 2 063 670
  3. Valensija (Valencia) – 1 385 202
  4. Barkisimetas (Barquisimeto) – 960 000
  5. Marakajus (Maracay) – 850 000
  6. Siudad Guajana (Ciudad Guayna) – 746 606
  7. Barselona (Barselona) – 424 819
  8. Maturinas (Maturín) – 410 967

 

Kultūra

Kaip ir daugelio kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesuelos kultūrą suformavo ispanų, vieninių indėnų kultūrų ir (nedidele dalimi) imigrantų iš Afrikos kultūrų samplaika.

Kolonijiniais laikais Venesueloje buvo būdinga barokinė architektūra, kurios išskirtiniu pavyzdžiu laikomas į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Santa Ana de Koro miestas. Vėliau susiformavo modernioji architektūra ir skulptūra, kurios pavyzdžių gausu Karakaso miesto universiteto centriniuose rūmuose (architektas Carlos Raúl Villanueva). Žymiausiais šalies dailininkais laikomi Arturo Michelena, Cristóbal Rojas, Armando Reverón, pasaulyje žinomi kinetinio meno meistrai Jesús Rafael Soto ir Carlos Cruz-Diez. Žymesni Venesuelos literatūros atstovai yra Rómulo Gallegos, Andrés Bello, Teresa de la Parra, Miguel Otero Silva, Mariano Picón Salas ir kt. Venesueloje populiarūs ir kitose Lotynų Amerikos šalyse paplitę muzikiniai stiliai – salsa, merengė, latina pop, regetonas, rokas. Yra susidarę keletas vietinių liaudies muzikos stilių – gaita zuliana, joropo. Šalyje taip pat plačiai išvystyta klasikinė muzika, o visame pasaulyje garsus yra venesueliečių dirigentas Gustavo Dudamel su savo vadovaujamu Simono Bolivaro simfoniniu orkestru.

Priešingai nei daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesueloje populiariausia sporto šaka yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra viena stipriausių pasaulyje ir yra laimėjusi medalių pasaulio čempionatuose. Futbolas yra antra pagal populiarumą sporto šaka. Venesuelos vyrų futbolo rinktinė vienintelė iš CONMEBOL narių nėra dalyvavusi pasaulio čempionate. Tačiau pastaruoju laikotarpiu rinktinės rezultatai vis gerėja. Taip pat populiarinamas krepšinis. Šalis turi pajėgių sportininkų ir kitose sporto šakose: Formulėje-1 (Pastor Maldonado), fechtavimesi (Rubén Limardo), dviračių treko varžybose ir kt.

Venesuela žymi ir dėl sėkmingų pasirodymų moterų grožio konkursuose – šalies atstovės ne kartą laimėjo „Mis Pasaulis“, „Mis Visata“, „Mis Žemė“ konkursus.