Gvatemala

Gvatemalos Respublika (Gvatemala) – valstybė Centrinėje Amerikoje, Šiaurės Amerikos žemyne. Ribojasi su Meksika šiaurėje, Belizu šiaurės rytuose, Hondūru ir Salvadoru pietryčiuose, taip pat su Ramiuoju vandenynu ir Karibų jūra.

Šalis žymi savo istoriniu palikimu, gamtine įvairove ir gyvomis senosiomis vietinių gyventojų tradicijomis.

Gvatemala – kalnuota šalis, kurioje dažni žemės drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Čia išlikęs didžiausias Centrinėje Amerikoje drėgnųjų atogrąžų miškų masyvas.

Pietvakariniu šalies pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnai, sudarantys 1000-3000 m aukščio aukštumas. Du pagrindiniai kalnagūbriai driekiasi per visą šalį. Šiaurėje stūksantys kalnai smarkiai apirę, bet kai kurios viršūnės vis dar siekia 3000 m aukščio. Pietinės dalies kalnai jaunesni, iš 30 juose esančių ugnikalnių trys veikiantys. Aukščiausia šalies ir visos Centrinės Amerikos viršukalnė – Tachumulkas (4271 m). Svarbiausi šalies veikiantys ugnikalniai – Akatenangas, Santa Marija,Pakaja, Fuegas, Atitlanas. Siauroje lygumoje palei Ramiojo vandenyno pakrantę žemė labai derlinga nes vulkaniniais pelenais susimaišęs dirvožemis nuo kalnų buvo nuplautas žemyn. Gvatemalos šiaurėje plyti 150–250 m aukščio Peteno baseinas kuriame išplitę karstiniai reiškiniai. Šalis yra Karibų ir Šiaurės Amerikos plokščių sandūroje. Šią sandūrą žymi Motagvos lūžis – daugelio žemės drebėjimų epicentras.

Būdingas klimatas – subektvatorinis. Kadangi šalies paviršius labai nevienodas, temperatūros gan skirtingos. Ramiojo vandenyno pakrantėje vidutinė temperatūra yra 30 °C, o plynaukštėse, iškilusiose daugiau kaip 1800 m, įprasta temperatūra – nuo 10 °C iki 16 °C. Per metus iškrenta nuo 500–1000 mm kritulių pietvakariuose iki 2000–2500 mm kalnyne. Iš Karibų jūros kartais atslenka galingi uraganai. Žalos pridaro ne tik jų sukelti potvyniai, bet ir aukštumų šlaituose kylančiosnuošliaužos.

Didesnioji dalis Gvatemalos upių priklauso Atlanto vandenyno baseinui; tai Motagva, Pasjonas (Usumasintos ištaka), Dulsė, Poločikas. Ramiojo vandenyno baseino upės trumpos ir vandeningos. Kalnuose telkšo nemažai vulkaninių ežerų, iš kurių didžiausias – Atitlanas. Petene daug karstinių ežerų, majų vadinamų senotais (Peten Ica, Petešbatunas, Jašha). Rytuose telkšo nemažas Isabalio ežeras.

Šiaurės rytinę Gvatemalos dalį, ypač Peteno lygumas, dengia drėgnieji atogrąžų miškai. Aukštumose būdingi pušų ir ąžuolų sąžalynai, krūmynai, Ramiojo vandenyno pakrantėje – savanos, krūmynai. Šalis pasižymi didele gamtine įvairove, 13,5 % augalų ir 6,7 % gyvūnų rūšių yra endeminės. Gamtai apsaugoti įkurta daug nacionalinių parkų ir gamtos draustinių.

Ekonomika

Dėl ilgų karų Gvatemalos ekonominė padėtis sunki. Šalis priskiriama skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių dešimtukui. Daugiau negu pusė Gvatemalos gyentojų gyvena žemiau skurdo ribos. Didelę dalį šalies pajamų sudaro emigrantų siuntos.

Gvatemalos ekonomika remiasi žemės ūkiu. Perdirbamas cukrus, apranga, daugiausia skirta JAV. Kasamas cinkas ir švinas, taip pat yra nikelio ir naftos telkinių šalies šiaurėje. Šalies rytuose kasamas nefritas.

Turizmas – viena sparčiausiai plėtojamų Gvatemaloje ūkio šakų. Kasmet per sausajį sezoną Gvatemalą aplanko 850 000 turistų, daugiausia iš JAV ir Meksikos. Vaizdingi Tikalio, vieno iš seniausių majų miestų, griuvėsiai.

Eksportuojamas cukrus, nafta, kava, įvairūs vaisiai ir daržovės. Importuojamas kuras, įvairūs įrengimai, transporto įranga, statybinės medžiagos, trąšos. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra JAV, Salvadoras, Meksika.

Demografija

2007 m. Gvatemaloje gyveno beveik 13 mln. gyventojų. Apie 40 % jų sudaro metisai, baltieji (ispanų, italų, vokiečių, arabų kilmės) – 16 %, indėnai – 40 %. Yra negausios juodaodžių, garifūnų, azijiečių bendruomenės. Gvatemala viena labiausiai indėniškų Amerikos šalių (kaip ir Bolivija, Peru, Ekvadoras). Beveik visi indėnai yra majų kilmės: kičiai (9,1 %), kakčikeliai (8,4 %), mamai (7,9 %), kekčiai (6,3 %) ir kt. majai (8,6 %). Daug gvatemaliečių yra emigravę į kitas Amerikos šalis – JAV, Meksiką, Kanadą, Belizą, Hondūrą. Nepaisant didelės emigracijos, Gvatemalos gyventojų skaičius auga sparčiausiai visame Vakarų pusrutulyje.

Didžioji dauguma gvatemaliečių yra oficialiai krikščionys. Dominuojanti yra katalikų bažnyčia, kuriai priklauso daugiau nei pusė šalies gyventojų. Protestantiški judėjimai apima ~40 % gyventojų. Tradicinę majų religiją išpažįsta bent 1 % gyventojų, tačiau dauguma etninių majų praktikuoja sinkretinį tikėjimą, jungdami katalikų ir tradicinio tikėjimo elementus. Yra negausios budistų, musulmonų bendruomenės.

Ispanų kalba yra vienintelė oficiali Gvatemalos kalba, ja, kaip pirmąja ar antrąja kalba šneka 93 % gvatemaliečių. Ji yra gimtoji daugeliui metisų, miestų gyventojų. Tuo tarpu kaimuose, tarp indėnų, paplitusios majų kalbos. Iš viso, Gvatemaloje pripažintos 23 tautinės kalbos.

Sveikatos būklė ir švietimo būklė šalyje nėra gera – 39 proc. suaugusiųjų moterų nemoka nei rašyti, nei skaityti.

Kultūra

Gvatemalos kultūra tai majų ir ispaniškosios kultūros sintezė. Po krašto užkariavimo ispanų kultūra tapo dominuojanti, o majų – laikyta primityvia, kaimietiška. Tik pasibaigus pilietiniam karui susidarė sąlygos platesniam majų kultūros pristatymui.

Audimas Gvatemaloje yra vienas iš tradicinių amatų. Audžiama iš spalvotų siūlų raštais, kurie šimtus metų perduodami iš kartos į kartą. Esama daugiau kaip 300 įvairiausių raštų, ir kiekvienas jų turi savo reikšmę.

Veikia plastinių menų mokykla. Gvatemala taip pat turi iškilių rašytojų, tame tarpe Nobelio premijos laureatą Migelį Anchelį Asturiasą.

Šalis pasižymi didele tradicinės muzikos įvairove. Nacionalinis instrumentas – marimba. Populiarūs šalyje muzikiniai stiliai – karibų muzika, salsa, punta, majų liaudies muzika, latina pop, mariači, rokas.

Gvatemalos virtuvė labai įvairi ir skirtingai priklausomai nuo regiono. Dominuoja majų, meksikiečių kulinarinės tradicijos. Daug patiekalų gaminama iš kukurūzų, vaisių, pupelių, įvairių vietinių daržovių.